nepaeituvas

nepaeitùvas (> nepaituvas) scom. (2) 1. Vlk, Krn, Vl, Plv kas labai nerangus, kojų nepavelka, viską daro iš lėto; netikšis, vėpla: Kap galėjo tokis nepaitùvas tiek daug šieno nušienaut! Lš. Šitus mūs nepaitùvas kol nueis, tai praeis metai dienos Lš. Mūs piemuo toks nepaitùvas, kažin ar galės ganyti gyvulius Šn. Ką tokia nepaitùvas padarys, kad ji pati tik keverzoja Nmn. O tu, viso svieto nepaitùve! Brt. Šitas nepaeituvas, ir tas tę eina, o ko jam tę?! Dsm. 2. Plv nenuorama, pramuštgalvis: Vaikas, kurs nestygsta ant vietos, vis noria savalioti, skuisti, bus nepaitùvas, nenūrama J.